Если у вас возникли сложности с курсовой, контрольной, дипломной, рефератом, отчетом по практике, научно-исследовательской и любой другой работой - мы готовы помочь.
Предоплата всего
Подписываем
duard Limonov | KETURI FILMAI
Eduard Limonov
Esu ne kartą minėjęs, kad nemėgstu vaidybinių filmų, patį vaidybinio filmo žanrą laikau išsigimėlišku. Tai, kad prieš šimtą metų kinematografija nepasuko keliu, kurį nurodė pirmasis arba vienas pirmųjų dokumentinių filmų (šis trumpas brolių Lumière’ų fragmentas vadinosi «Traukinys», ne, jis vadinosi «Traukinio atvykimas į La Ciotat stotį»), o ėmė štampuoti filmus-spektaklius, laikau tragišku abortu. Visos kinematografijos ateitis buvo dokumentika, o vietoj to dabar turime ištisas išblukusių, susirangiusių celiulioidinių juostų saugyklas su šlykščiais buržuazinių pasisėdėjimų vaizdeliais à la Nemirovičius-Dančenka. Reikėjo pasiutusiai filmuoti 1913-ųjų revoliuciją Meksikoje, 1911 metų Kinijos revoliuciją, nukirstas galvas su kasytėmis, kūnuose įstrigusias kulkas. Filmuoti Žiemos rūmų paėmimą 1917-aisiais (ten nebuvo nė vieno operatoriaus, kokia gėda!), pasidavusius ministrus, apsitriedusius junkerius nuplėštais antpečiais. Po dvidešimties metelių juos teko nevykusiai vaidinti (taip, revoliuciją, tačiau prastai suvaidintą) iškreipiant istorinę tikrovę. Jei tada būtų filmavę Ungerno žygį į Mongoliją, į Ugrą, jo Azijos diviziją, dabar turėtume tokius nuožmius veidus, tokias raukšles, tokias šypsenėles… Vertas šimtų stalonių ir švarcenegerių su jų silikoniniais raumenimis. Techniškai tais laikais buvo viskas įmanoma, bet štai tiesiog nesusiprotėjo iš estetinių sumetimų. Užtat iššvaistė visą šimtmetį celiulioide fiksuodami pieštas dekoracijas, arbatėlės ir alkoholio gurkšnojimus svetainėse, bukus buržuazijos pokalbius. Retkarčiais bandė filmuoti batalines scenas, statistus aprengdavo uniformomis, bet visa tai dvokė šlykščiais Rytų Europos gašlūnais, buržua Stanislavskiu ir Nemirovičiumi-Dančenka, jų šlykščiu aktorių prakaitu.
Beje, egzistuoja ir filmai šedevrai. Per visą kinematografijos istoriją jų nedaug. Šedevrai gimė atsitiktinai, nes pats filmo-spektaklio žanras — paliegęs. Šedevrai gimė nepaisant žanro.
Aštuntajame dešimtmetyje režisierius Bertolucci — kultinė pasaulinio kino figūra — sukūrė filmą «Paskutinis tango Paryžiuje». Tai trumpa pagyvenusio (veikiau apysenio) nevykėlio amerikiečio ir jaunos mergiotės prancūzaitės meilės istorija. Mergiotė jauna, šiek tiek provinciali, išpampusiu subrendusiu kūnu, lyg mėsos gabalas. Didele subine, kaprizingu charakteriu, tarytum sakytų: «Duosiu arba neduosiu, nežinau, gal ir duosiu, jei užlauši…» Jį vaidina populiarumo viršūnę tada pasiekęs Marlonas Brando, ją — jauna Maria Schneider, tai vos ne pirmasis jos vaidmuo. Jie susipažįsta ketindami išsinuomoti tą patį butą. Susipažįsta ne buržuazine, bet bibline prasme — pažįsta vienas kitą, kopuliuojasi. Visa tokios pažinties mechanika paremta subtiliais niuansais: intonacijomis, žvilgsniais, žvilgsneliais. Vyksta dviejų gyvūnų tarpusavio hipnozės seansas: apysenio patino žilais plaukais bei krūtine ir jaunos patelės, kurią traukia štai toks, nuo kurio saugojo mama, be to, Brando herojus dar ir alkoholikas. […]
Garsusis tango filmo pabaigoje — girtas meilės šokis. Brando, ištiktas alkoholinio maniakinio priepuolio, tampo merginą lyg didžiulę lėlę — groteskiška, nemaloni scena. Nors aš pats būčiau ją padaręs dar nemalonesnę, visiškai kokčią, su vėmalais, galbūt su besituštinančia Maria. Tango scena — meilės šokis — tai filmo kulminacija. Finalinėje scenoje jis persekioja ją po visą miestą, trokšta priversti kergtis arba būti kartu, nesvarbu. Ji kažkodėl priešinasi (iš tikrųjų aišku kodėl: jis perkelia ją į gyvuliškos egzistencijos lygmenį, jai — malonu, bet visagalis šeimininkas — jisai, tuo tarpu savo vaikino režisieriaus ji nebijo, nes visiškai jį kontroliuoja), besprukdama įpuola į tėvų butą ir nušauna jį mirusio tėvo karininko revolveriu. Filmas «Paskutinis tango Paryžiuje» — apie tai, kas ką kontroliuoja. Apie tai, kad žmonės gyventų ne taip, kaip gyvena, jei gyventų natūralų prigimtinį gyvenimą. Nieko keisto, kad po «Tango» Maria Schneider ilgai gydėsi psichiatrijos klinikoje. Tolesnė aktorės karjera nenusisekė.
«Paskutinis tango» — kultinis filmas, nes jis gilesnis už tai, kas parodyta. Jau patys pirmieji kadrai, herojų pasirodymas,— jis garstyčių spalvos verslininko paltu, ji madinga striukele su kailiu, abu vieniši, skubantys po Paryžiaus metro estakadomis,— jaudina ir užburia. Tai filmas apie meilės hipnozę ir kontrolę.
Režisierės Lilianos Cavani filmas «Naktinis portjė» — taip pat apie dviejų žmonių tragediją. Jis irgi sukurtas nuostabiajame 8-ajame dešimtmetyje, «aš» epochoje, kaip jį vadino to meto amerikiečių kritikai. Žiūrėjau filmą 1977-aisiais, viename iš kino teatrų Manheteno centre, prasibrovęs pro manifestantų gretas,— jį, atsimenu, piketavo žydų organizacijos. Ir jos tai darė ne šiaip sau, oi, ne šiaip sau, nes viskas, kuo šios organizacijos tiki ir ką skelbia, buvo sugriauta filme «Naktinis portjė». Koks gi ten «žydų bendruomenių kongresas» arba «Sochnut», arba HIAS, dar daugiau — jokių ješivų, trumpiau tariant, galingas aistros uraganas išsvaidė visas šlikes.
Dviejų žmonių tragedija. Kūnų ir kergimosi istorija, kaip ir «Paskutiniame tango». Pokario Vokietijos miestas. Buvęs SS karininkas dirba naktiniu portjė brangiame prašmatniame viešbutyje. Staiga viešbutin iš Amerikos atvyksta žinomas muzikantas žydas su jauna perkarusia žmona. Žmona, kurią vaidina Charlotte Rampling,— buvusi konclagerio kalinė. Karininkas — dabar naktinis portjė — «dirbo» tame konclageryje, kurį saugojo SS dalinys. Ir išnaudojo merginą vyriškais tikslais. Įterpiant nespalvotus praeities fragmentus, žiūrovai išvysta keletą konclagerio gyvenimo epizodų. Karininkas užsuka į baraką pas Charlotte Rampling, ji nuskustais plaukais, susirietusi, pririšta prie lovos. Ir prievartauja ją kitų kalinių akivaizdoje. Žinoma, žydų organizacijos labiausiai ir buvo nepatenkintos šitais fragmentais. Jie, nors ir skandalingiausi, nėra geriausi filmo epizodai, kažkokia fašistinė egzotika. Vien tik dėl jų šedevras nebūtų gimęs.
Šedevras prasideda tada, kai naktinis portjė užeina į muzikanto žmonos kambarį, atneša kažkokius gėrimus. Vyras išvyko groti, o ji, atrodo, persišaldė. Netikėtai prabunda ir atgyja kūnų šauksmas. Visa ši scena be galo tiksli: psichologiškai, chemiškai, organiškai, fonetiškai, logiškai. Abiem meilužiams reikia tik šito partnerio. Jam, dabar pažemintam, reikia jos, žinomo amerikiečių muzikanto žmonos, nugalėtojų moters, tos, kurios blyškų kūną per prievartą draskė lageryje, kai aplinkui tvyrojo mirties grėsmė. O jai po šviesaus, lengvabūdiško gyvenimo su mandagiu civilizuotu ištižėliu vyru reikia esesininko, prievartautojo, to, kuris paėmė ir paima ją teisėtai, to, kuriam ji ir priklauso. Pašėlusiai dirba abiejų protas, vaizduotė. Būtent dėl pastarosios, tai įrodyta, ir atsiranda ji — meilė. Šiuodu žmonės kontroliuoja vienas kitą, todėl jų galas kitoks nei «Paskutinio tango» herojų. Finale, priversti slėptis jo bute nuo buvusių tarnybos draugų, meilužiai badauja. Jie apsupti ir bus nužudyti, jei bandys palikti butą. Ir vis tiek jie niūriai kopuliuojasi, pasičepsėdami ir pasiplekšnodami. Epizode su uogiene ji sužeidžia jį skardine ir godžiai laižo kraują. Kad ir kaip būtų keista, šis epizodas atrodo visai prakilnus ir vykęs. «Naktiniame portjė», kaip nė viename filme nuo Pasolini «Salo, arba 120 Sodomos dienų», viešpatauja sadizmas, mazochizmas, nesveiki rasių santykiai. Jis juk fašistas esesininkas, ji — žydaitė. Švelniai kalbant, «nestandartiškai» vaizduojamos «nestandartinio» sekso scenos konclageryje, trumpiau tariant — sutrypti visi europietiškos civilizacijos tabu. Ir už tai, aišku, reikia padėkoti italei tetulei Lilianai Cavani, drąsiai tetulei. […]
Verta pakalbėti ir apie du šedevrus iš kito dešimtmečio. Kad suvoktume, jog tai skirtingų epochų šedevrai.
«Kriminalinis skaitalas» — banalių kriminalinių skerdynių ir žudynių istorija, bet žudynės nepaprastai sodrios, net juokingos, su juodojo humoro atspalviu. Režisierius jau seniai tapo kultinis, tačiau nieko geresnio už «Kriminalinį skaitalą» nesukūrė, su kiekvienu filmu smunka vis žemiau. Jis irgi (trečias tarp mūsų šedevrų kūrėjų!) italas. Tai Tarantino. Jo pavardė skamba kaip garsus prekės ženklas, ne prastesnis už «McDonald’s» arba «Gillette». Tarantino iš tikro spėjo tapti prekės ženklu. Net pats vaidina savo filmuose — prakaulus, aukštas, į degeneratą panašus žmogėnas kreivu veidu.
Tiesą sakant, neaišku, kas gi šio filmo protagonistas. Sustorėjęs ilgaplaukis 8-ojo dešimtmečio stabas iš «Šeštadienio nakties karštinės» Johnas Travolta, vaidinantis vieną iš gangsterių? Ne, antraplanis vaidmuo. Negraži mergiščia, juodaplaukė gangsterio, Travoltos boso, draugužė kalės ar katės vardu — Uma? O jos pavardė skamba panašiai kaip Liv Ullmann… Uma Thurman? Uma Thurmer? Tiesiog Uma. Ne, ji — antraplanis personažas ir pasirodo tik fragmentiškai. Bruce’as Willisas? Ne, ir ne jisai. Niekuo neišsiskiria iš kitų. Harvey Keitelis? Antraplanis. Tad kas? Ogi filme nėra pagrindinio veikėjo. Tai jau «mes» epocha, o tiksliau — «jie» epocha. Tarantino protagonistai — tipažai, socialiniai siluetai, ir tiek. Bejausmiai žudikai (beje), kolektyvas, banda be vedlio, be vado. Tarantino paėmė epizodą iš įprastos naujųjų banditų darbo dienos, jį padidino, pagražino ir išleido į rinką. Šis režisierius niekada nepasakoja istorijos, čia rasi tik istorijos epizodą ir daug stambių planų. Akį rėžiančias spalvas. Ir nė vienos asmenybės. Iš principo. Pirmasis gangsteris, antrasis gangsteris, o gangsterių bosas netgi dar labiau nepastebimas gangsteris.
Sekso filme irgi nėra. Vaizduojamas bausmės seksu epizodas, homoseksualinis. O vienintelė moteris — ta pati šleikšti Uma — purvinais plaukais ą la Gogolis, gogoliškai koketuojanti su Travolta restorane, į kurį juos pasiuntė tariamas jos man, Travoltos bosas, ima «lenktis» nuo heroino. Vietoj sekso.
Visgi būtent dėl to «Kriminalinis skaitalas» — šedevras. Nes viskas parodyta pirmą kartą ir taip įtikinamai — kaip gyvenime, kuriame tikrai įdomių ir harmoningų charakterių pasitaiko ypač retai, kuriame klajoja pusgyviai, pusiaukelėje palikti žmonės. Šmaikštauja, šlamščia mėsainius, žudo, neturi nieko savito, net savo apgamo ant užpakalio nerasi.
«Gimę žudyti» — irgi «jie» epochos filmas. Pasišlykštėjimas Jungtinėmis Valstijomis, viskuo, kas vadinama civilizacija, žmonėmis. Visi, supantys pagrindinių veikėjų porelę (gana sąlyginę),— nightmares people, košmarų žmonės. Net pati herojų pora, parodijuojanti klasikinę amerikiečių baladę apie gangsterius Boni ir Klaidą,— irgi nightmares couple. Aišku, specialiai panaudotas toks metodas — groteskas. Įdomu, kad režisierius Oliveris Stone’as, žinomas gana tradiciniais filmais, tokiais kaip «Būrys» (filmas apie Vietnamo karą), «Gimusiuose žudyti» kažkodėl pasinaudojo kito, jam visiškai priešingo amerikiečių režisieriaus — Davido Lyncho — stiliumi. Ir sukūrė šedevrą. Mano nuomone, tai — Davidas Lynchas.
Kodėl šedevras? Ogi jis iki absurdo sukelia šleikštulį, jaučiamą Amerikai. Šleikštulį, jaučiamą visai Amerikai, visoms jos apraiškoms. Žiūri filmą lyg apsirijęs narkotikų, sukeliančių blogas haliucinacijas. Šlykšti «Boni» šeima. Parodytas šlykštus, pilvotas herojės tėvas žydas vienomis trumpikėmis, geidžiantis dukters, ir močia — lavono tipažas.
Šlykštus vienas iš aktyvistų filmo herojų — televizijos žurnalistas. Šlykštūs «teisėsaugos organai» — policininkai ir nesveikas piktadarys — kalėjimo viršininkas. Per švelnu sakyti, kad tai — nuosprendis Amerikai. Tai veikiau raginimas ją sunaikinti. Papločiau, jei kas nors susuktų panašų filmą Rusijoje, irgi ganėtinai šlykščioje šalyje, nes ji ėmė riesti nosį ir jai reikia parodyti tikrąjį jos veidą.
Šaltakraujiški archetipiniai «Boni ir Klaidas», gimę žudyti, šnioja visus iš kairės ir iš dešinės. Ir nė vienos iš jų aukų negaila. Žinoma, tai perdėtas groteskas, simbolizuojantis ypatingą «herojų» pasišlykštėjimą pasauliu, savąja Amerika. Valstijose retkarčiais pasirodydavo filmų su šleikštulio, jaučiamo Amerikai, elementais, bet tokios skausmingos neapykantos ir pasišlykštėjimo bangos dar nebuvo! Nė karto!
Kaip paaiškėjo, gimę žudyti — ne Tarantino ar Stone’o išmonė, o socialinis reiškinys, kurį jie talentingai pavaizdavo. Jau po kelerių metų prigimtiniai žudikai iš savo sparnuotų mašinų šaltakraujiškai bombarduos Serbiją. Šiandien jie sėja bombas Afganistane. Prie šturvalų sėdi Tarantino ir Stone’o herojai. Jie su pasitenkinimu užmėtytų bombomis ir nykius savo miestelius Jungtinėse Valstijose, tačiau neturi pasirinkimo, todėl sprogdina tai, ką jiems leidžia.
Baigiant galima pasakyti, kad vaidybinio filmo žanro šedevrai gimdavo tada, kai režisieriai kuo labiau nutoldavo nuo teatro ir priartėdavo prie Žmogaus, kaip gydytojai. Tai, kas geriausia keturiuose mūsų šedevruose, su žanru neturi nieko bendro. Tai istorijos, pavaizduotos pasitelkus filmavimo techniką, tačiau jos artimesnės medicininiam tyrimui, visuomenės mokslui. Panašiai kaip koks Balzacas, kuris visų pirma buvo genialus sociologas. Bet savo sociologinius darbus įkūnijo romanuose. Tiesiog taip atsitiko.
…Šmėstelėjęs Marlono Brando rusvo palto kraštelis, gaivūs Marijos Schneider speneliai — nuostabiai tiksliai ištirtas negalavimas, nuostabios ligos istorija.
Vertė Darius Pocevičius
«Kunigunda.info» (http://kunigundainfo.blogas.lt/),
Spalis 2nd, 2009